Daugumai modeliuotojų suprantama - važiuoklės nustatymais visada siekiama priversti modelį važiuoti trasa kuo greičiau. Tačiau tai nėra taip paprasta padaryti, kaip pasakyti - net patyrę modeliuotojai neretai pasimeta situacijose, kai modelis akivaizdžiai elgiasi blogai, o problemos nepavyksta net apibrėžti!
Pradėkime nuo pradžių...
Iš esmės bet koks automodelis, kurį norime priversti važiuoti trasa kuo greičiau, turi maksimaliai išnaudoti sukibimo galimybes. Teoriškai tai reikštų, jog visi keturi ratai turėtų bet kokiomis sąlygomis sukibti su trasa maksimaliai gerai. Tačiau tai nėra absoliuti tiesa! Kodėl?
Visų pirma - modeliuotojas valdo modelį "jausdamas" jį tik akimis. Net labai prie modelio pripratę pilotai iš tiesų informaciją apie modelio elgesį fiksuoja tik akimis. Jei tikrame automobilyje tam talkina vairuotojo kūnu jaučiamos perkrovos ir vestibiuliariniu aparatu fiksuojami judėjimo pokyčiai, tai automodeliuotojas jokių įspėjančių signalų apie galintį nutrūkti sukibimą nesulaukia - apie tai jam kužda nebent nuojauta (sutikite - ne pats patikimiausias draugas siekiant aiškaus rezultato).
Antra - lenktyniaujant, nori-nenori tenka važiuoti ant ribos. Kol esi pradedantis - ta riba yra reakcija "gaudant" modelį, vėliau tai yra tiesiog ratų sukibimo riba. Natūralu, kad anksčiau ar vėliau ta riba yra kažkiek peržengiama, todėl ėmus slysti ratams bet kuris lenktynininkas norėtų prarasti kuo mažiau greičio!
Kaip tą padaryti? Normali automobilio judėjimo fizika sąlygoja, kad bendru atveju jis gali turėti polinkį į per didelį pasukamumą (kai pirma nutrūksta galinės dalies sukibimas, angliškai tai vadinama "oversteer" arba liaudiškai "neša galą"), arba polinkį į per mažą pasukamumą (kai pirma nutrūksta priekinės dalies sukibimas, angliškai tai vadinama "understeer" arba liaudiškai "bėga priekis").
Jei jau esate važiavęs automodeliu slidesne danga, turbūt patyrėte, kas būna kai "pabėga galas" - modelis bejėgiškai užsineša, apsisuka ir sustingsta vietoje. Ir neretai galu į priekį... Na, geriausiu atveju pavizginimas galine dalimi baigiasi trumpu šoniniu slydimu ir gerokai sulėtėjusiu modeliu. Greičiausiai esate patyrę ir nuslystančių priekinių ratų "efektą" - modelis erzinančiai "nenori" sukti į posūkį, bet atleidus akceleratorių ir modeliui sulėtejus, priekiniai ratai pagaliau sukimba, ir modelis įveikia posūkį.
Abi šios savybės iš pirmo žvilgsnio atrodo nepriimtinos, tačiau atkreipkite dėmesį - slystant priekiui modelis niekada netikėtai neapsisuka ir nekada nesustoja. Būtent dėl to daugumoje atvejų modelis turi būti reguliuojamas taip, kad važiuoklė turėtų polinkį į nepakankamą pasukamumą.
Iš to nesunku suprasti, kodėl galinė modelio dalis bet kokioje situacijoje turi būti maksimaliai sukibusi su trasa, o kiek gali sukibti priekinė dalis, turėtų pasirinkti modelio pilotas, atsižvelgdamas į bendrą trasos sukibimo lygį, posūkių staigumą, vairavimo stilių ir daugumą kitų niuansų.